Turbūt ne vienas mūsų susimąstėme kodėl plaukiodami skaidriame vandens telkinyje kur vandens skaidrumas siekia 3-6 metrus dažnai nematome nė vienos šūvio vertos žuvelės o neretai net mailiaus nesutinkame. Tikrai žinome kad žuvies čia yra ir gana neblogos, kad ir žiūrėk netoliese valtyse besisupantys spiningautojai traukia ant mikro masalų visai padorius ešerius o jūs jų net nematote. Užtenka į tą pačią vietą pasinerti naktį su prožektoriumi rankoje ir vaizdas kardinaliai pasikeis, dugnas žėri nuo įvairiausių smulkių ir stambesnių žuvelių. Deja deja, medžioti leidžiama tik dieną…

Taip yra todėl, kad dauguma žuvų, ypač jei jos jau agesnės, yra gana baikščios atviroje vietoje ir savo žuviškais jutimo organais pajutusios artėjantį stambų neatpažystamą objektą, šiuo atveju povandeninį medžiotoją, traukiasi nuo jo per saugų atstumą kuris dažniausiai viršija matomumą, todėl mes jų net nespėjame pamatyti. Ir kuo vanduo skaidresnis, kuo jame mažiau augmenijos, stambių akmenų, šiekštų tuo žuvys atsargesnės. Tradicinis medžioklės būdas kada neriame gilyn ir lėtai plaukdami palei dugną ieškome žuvų (aktyvi paieška) šiuo atveju gali būti visiškai neefektyvus ir namo greičiausiai grįšite tuščias…

Teko ir man ne kartą taip nusivilti atrodo žuvingais ežerais kai praplaukiojęs 2-3 val. nepadarydavau nei vieno šūvio. Atrodo kas čia blogo, mėgaukis nardymu skaidriame vandenyje bet visgi medžiotojas nebūtų medžiotojas jei iš vandens išliptų ramia dūšia su tuščiu žuvies vėrikliu (mūsų vadinamu kukanu). Vieną kartą taip beplaukiodamas ir jau praradęs viltį ką nors padoresnio susitikti, apart keletos iš nežinia kur pasirodžiusių mailiaus tuntų, skriejančių tiesiai į mane, prisiminiau literatūroje skaitytas teorijas apie medžioklę tykant. Žinoma tada tai man atrodė „pasakos“ kurios pasiteisina kažkur bet ne pas mus, atrodė tai tik laiko gaišimas ir viso to rimtai nepaėmiau galvon. Plaukiu ir galvoju, o ką jei pabandžius, šiaip ar taip tuščiai plaukioju. Pasirodė eilinis mailiaus tuntas, buvo panašu kad žuvytės lyg kažkieno vejamos skrieja į mane tarsi ieškodamos užtarimo, slėptuvės . Aha, kažkas juos vejasi, toptelėjo man, turbūt plėšikai ešeriai? Ne kartą teko skaityti apie jų rengiamas kolektyvines mailiaus medžiokles „katilu“. Buvau kaip tik ties povandeninio kalnelio šlaitu, po manim apie 4 metrų gylis. Įkvėpiau ir nusileidęs tyliai priguliau tiesiog ant šlaito, iš dešinės gal metro aukščio vandenžoles, iš kairės plikas šlaitas vedantis maždaug 8 metrų gelmėn. Mailius toliau skriejo virš manes pasklidęs beveik per visą vandens storymę, atrodė kad šiam „paradui“ nebus galo.

Žiūrint iš apačios viršun, dangaus fone labai gerai matosi tamsūs žuvų siluetai esant net vidutiniam skaidrumui. Guliu gal jau 40 sekundžių, tuoj norėsis kilti viršun kai netikėtai plonus aukšlių siluetus ėmė keisti kitokie, kuproti. Ešeriai, vos nesušukau po vandeniu. Gražūs 200-400 gramų dručkiai neskubėdami plaukė įkandin aukšlių. Ir štai du iš jų, pastebėję dugne tysantį įdomų objektą atsiskyrė nuo būrio ir pasuko tiesiai į mane. Prisiartinę maždaug per metrą, sustojo, pasisuko jau plaukti atgalios bet man to ir užteko. Plačiašonis ešerys puikus taikinys arbaletui, matau kaip harpūnas skrieja kiaurai, aš patenkintas kylu į viršų. Yes, pasala pavyko, pirmas gražus laimikis sumedžiotas tokiu būdu! Patenkintas skubu nuimt nuo harpūno laimikį, užtaisyt ginklą kad vėl pasinert ten pat kol būrys nepasitraukė.

Vėl leidžiuosi, dairausi aplink – vien aukšlės sprunka į šalis, nejau dryžuotieji bus dingę? Atsargiai gulu ant dugno beveik toje pačioje vietoje, laukiu. Situacija kartojasi, grižo mailius o už kokių 30 sekundžių ir ešeriai. Vėl vienas drąsuolis atsiskiria nuo būrio ir leidžiasi žemyn link manes, priartejęs per metrą pasisuka ir plaukdamas lanku apžiūrinėja mane. Patogus momentas, šūvis – yra. Ir taip keturis kartus iš eilės. Vėliau, pajutę kažką negero, ešeriai dingo bet ir mailiaus liko tik pavieniai būreliai. Nusprendžiu paplaukti į šoną, paieškoti pasklidusio būrio. Po keliolikos minučių paieškų gal už 20 metrų nuo pirmosios vietos randu analogišką situaciją –debesis besiblaškančio mailiaus. Leidžiuosi žemyn, guluosi, laukiu. Du kartus pragulėjau tuščiai, trečią bandymą sulaukiau gražaus ešerio. Vėliau dar vieno bet po to žuvys vėl dingo ir tą kart iš naujo jų surasti nebepavyko. Supratau kad tai greičiausiai tas pats ešerių būrys ir jiems jau pakankamai sukėlė įtarimo retėjančios gentainių gretos.

Tolimesnės medžioklės parodė kad tai dėsningumas, vienoje vietoje taip pavyksta sumedžioti 2-3, na daugiausiai 4 žuvis ir turi keisti pasalos vietą nes būrys pasitraukia. Kas žvejoja ešerius žiemą nuo ledo, puikiai žino kad tokios žūklės sėkmė dažnai priklauso nuo to kiek jus įdėjote pastangų ieškodamas žuvies ir vis gręždamas naujas eketes. Ištraukei 1-3 ešerius vieną po kito iš vienos eketės ir staiga kibimas baigesi, eini kiek į šoną, gręži naują skylę ir žiūrek vėl kibimas. Tai taip ir tykojant, smalsūs tie ešeriai bet mąstantys, išvadas padaro greit.

Kiek paprasčiau yra kuomet randi kokį kelmyną, nuvirtusį nuo skardžio medį ar ką panašaus, tuomet ešeriai ne tokie baikštūs ir toli nebėga, lenda gilyn į kelmyną bet jeigu pabandysi paskui kuri jų pats ten įlysti, tai tada jau visas būrys pasitraukia iš ten ilgesniam laikui. Tada aš darau taip:

Aptikęs perspektyvų šiekštą ir matydamas kad ten sukiojasi ešeriai (kad ir smulkūs), arba kitoks mailius, atsargiai atsitraukiu nuo jo į šalį per kelis metrus, gerai pailsiu paviršiuje ir nunėręs dugnan gulu priešais šiekštą ant matomumo ribos. Jei saulėta, geriau gultis taip kad Saulė šviestų jums į veidą nes tuomet nušviesto vandens fone iš toliau pasimato artėjantys tamsūs žuvų šešėliai. Po keliolikos ar keliasdešimties sekundžių ešeriai įsidrąsina ir žiūrėk jau kuris įžūliausias artinasi karingai nusiteikęs. Dairytis aplink reikia gana intensyviai bet atsargiai, nedarant staigių judesių galva o dar geriau tik sukiojant akis ir naudojant periferinį regėjimą.

Neretai ešeriai pasirodo iš ten iš kur jų visai nesitiki. Būna žiūri į priekį ir aukštyn, netikėtai pasuki galva į šoną …oba, stovi gražuolis už pusės metro ir spokso, pradedi kreipti į jį palengva šaudyklę, tas pašišiaušia ir pradeda tolti, belieka bandyti laimę šaunant jam pavymiui. Gana dažnai ešerys artėja tiesiai kaktomuša ir priplaukia tiek arti kad nebelieka kaip šauti, nebent į kaktą, sustoja ir spokso tiesiai į harpūno antgalį,. Tuomet bandau atsargiai pasislinkti į vieną ar kitą šoną ieškodamas patogesnės pozicijos šūviui o ir ešerys įtaręs kažką negero pradeda apsisukineti atsukdamas savo platų šoną.

To aš ir siekiau… Būna ir taip ir kaip taisyklė tai patys stambiausi egzemplioriai, pasirodo ant matomumo ribos, sustoja ir stovi vietoje pašiaušę keteras, spokso į tave ir nesiruošia daugiau artėti. Guli, lauki nusitaikęs, jau kvėpavimo sulaikymas į pabaigą ir matai kad atstumas per didelis kad pataikytum arba neužteks harpūno troselio ilgio. Laimikis vertas dėmesio, ka daryti? Tada kaip sakoma „jei Mohamedas neina pas kalną tada kalnas eina pas Mohamedą“, atsargiai pakylu nuo dugno ir ištiestoje rankoje laikydamas nutaikytą ginklą pradedu gana sparčiai artėti prie žuvies ir vos tik atstumas pasidaro tinkamas nedelsdamas šaunu. Žuvis nesitiki tokio „akibrokšto“ ir dažniausiai nespėja sureaguoti nes koncentruoja savo žvilgsnį į arčiausiai jos esantį objektą, t.y. į harpūno smaigalį.

Praktika man rodo kad neverta žuvies prisileisti per daug arti, ji darosi atsargesnė, jos judesiai staigesni, tenka greičiau ir didesniu kampu sukioti ginklą o tai žinoma baido žuvį. Aš medžioju 75 cm ilgio arbaletu ir geriausiai man sekasi šaunant iš 1-2 m atstumo. Tai žinoma priklauso nuo jūsų naudojamo ginklo ilgio ir matomumo. Kažkada esu bandes tai daryti 50 ilgio pneumatiniu šautuvu su vienšakiu antgaliu tai atrodė kad žuvis spėja sureaguoti į šūvį ir išvengti harpūno – toks prastas buvo pataikymo procentas. Su trišakiu ar „ungurine“ šake geriau net nebandyti…

Paklausite ar vien tik ešeriai „kimba“ šitaip meškeriojant? Na man dažniausiai tai taip, gal todėl kad dažniausiai šiuo būdu medžioju Antalieptės mariose kur gausu ešerių mėgstamų stačių šlaitų, kelmynų ir povandeninių kalnelių. Esu tokiu būdu sumedžiojęs keletą lydekų, jos išlenda iš slėptuvės pasižiūrėti į įsibrovėlį bet būdamos išdidžios prisiartinti nesiteikia todėl tenka taikyti „Mohamedo ir kalno“ principą ir eiti jų pasitikti. Papuola vienas kitas karšis, neretai pasitaiko praplaukiančios stambios kuojos kurios nėra smalsios ir gerokai baikštesnės nei ešeriai. Nušovus vieną, kitos toje vietoje jau vargu ar bepasirodys.
Žinoma visada reikia tikėtis ir būti pasiruošus priklausomai nuo telkinio kuriame medžiojate visiškai netikėtam laimikiui tokiam kaip tarkim laukinis karpis ar kita retesnė mūsų vandenų žuvis. Aš savosios vis dar laukiu.

Turbūt ne vienas esate girdeję apie tai kad tykojant sėkmingai medžiojamos paviršinuose vandens sluoksnuose ir dažniausiai upėse gyvenenčios žuvys – šapalai, salačiai, plačiakačiai, amūrai. Tokioje medžioklėje medžiotojas gulasi dugne ant nugaros 2-5 m gylyje, nukreipia ginklą į vandens paviršių ir laukia praplaukiančių žuvų. Tokio metodo man dar neteko išbandyti dėl visiems suprantamų priežasčių bet gal kada?… Taip pat galima tykoti neniariant į gylį, plūduriuojant vandens paviršiuje patogiai įsitaisius melduose ar vandenžolių sažalynuose ir siurbiant orą per vamzdelį. Jūsų laimikiu greičiausiai taps tarp žolių šmirinėjantys lynai, karšiai, karosai, o gal net įmitę laukiniai karpiai. Nemėgstu medžioti nuo paviršiaus, domina tik medžioklė neriant į gylį todėl šio varianto taip pat neišbandžiau.

Kuomet pabos kapstytis priekrantės žolėse ar aktyvi paieška neriant į gylį neduos rezultatų, pabandykite pasalas. Tai nėra lengva ir po kelių „tuščių„ pagulėjimų dugne ši taktika gali pasirodyti nesamonė bet užteks jums sumedžioti pirmajį laimikį ir jūsų nuomonė pasikeis. Nemanykite kad dugne reikalinga gulėti kelias minutes, tykojant mano nėrimas vidutiniškai trunka apie 1 minutę, neretai užtenka 30-40 sekundžių bet kartais tenka paguleti ir iki 2 minučių. Dažniausiai tykau 3-6 m gylyje bet esu bandes ir 8-12 metrų, ten irgi yra gyvybė. Nepervertinkite savo galimybių, neužsibūkite dugne pernelyg ilgai, jūsų dar laukia kelių metrų kelias iki paviršiaus.

Prieš sekantį nėrimą gerai pailsėkite, pakankamai atsikvėpuokite. Labai svarbu jūsų plūdrumas dugne, jis turėtų būti truputį neigiamas kad lengvai atsigultumėte, nekiltų nuo dugno jūsų kūnas ar nemaskatuotų vandenyje kojos (tam aš deduosi ant kojų svarelius). Labai praverčia dugne į ką nors įsikibti ranka ar tai būtų akmuo, kelmas, ar žolių kuokštas. Prieš kylant lengvai atsistumiate ranka nuo dugno o po to įjungiate plaukmenis kad kuo mažiau sukelti dumblą jei planuojate čia dar kartą leistis. Ir žinoma kaip visada medžioklėje – kuo mažiau triukšmo ir nereikalingų judesių pakeliui link dugno ir pačiame dugne.

Gero Jums pasigulėjimo dugne, tai užveda…

Vitalijus
Kaunas,
2008 rugpjūčio 1 d.